<…> Savo išgyvenimais ir nuomone dalijasi Seimo narė, Laisvės frakcijos atstovė Morgana Danielė.
<…> Visą nėštumą išgyvenau vien neigiamas emocijas – buvo bloga, skaudėjo visą kūną, tino rankos, kojos, atrodė, kad jaučiau kiekvieną savo mažutėje pilvo kišenėje sukištą ir supresuotą organą, skrandžio rūgštys neleido nei valgyt, nei miegot, nei galvot. Bendrauti praktiškai negalėjau su niekuo, nes… negalėjau valgyti. Nei į kavinę susitikti, nei vakare su draugais, nei savaitgalį pasidžiaugti mano mylimu rudeniu, kepant obuolių pyragą – kiekviena diena kaip per ašmenis, su griežčiausia ir ilgiausia itin prėsko maisto dieta, subadytais pirštais ir krūva insulino nakčiai ir dienai. Izoliuota nuo bendravimo ir viena savo kūno agonijoje, kol žmonėms aplink gyvenimas teka įprasta vaga.
Kentėjo kiekviena kūno ląstelė ir taip stūmiau dienas. Daug ašarų, daug pykčio, daug nevilties. Kalbančius apie „magiškąjį laukimą“ norėjau padegti. Atsimenu, kad tada galvojau, kokiose iškrypusiose fantazijose galima iš viso sugalvoti drausti nėštumo nutraukimą ir versti moterį atidirbti šituo inkubatoriumi? Kaip turėtų jaustis moteris mano kūne, bet nenorinti, nepageidaujanti susilaukti vaiko? Kam aš pasiryžčiau, jei tokiu inkubatoriumi kokia nors žemiškoji valdžia verstų dirbti mane?